Apie projektą

Sovietmečiu pradėję steigtis žygeivių klubai jaunuolius traukė aktyviomis veiklomis – žygiais, turiadomis, turizmo technikos varžybomis. Nors Sovietų Sąjungoje turizmas buvo populiarus, tačiau būtent žygeivių klubai išsiskirdavo savo veikimo pobūdžiu: žygiuose nebuvo vartojamas alkoholis ir kiekviena išvyka turėjo būti su tikslu – pažinti kraštą, sutvarkyti paminklą ir pan. Žygiai pasižymėjo įvairove: nuo pažintinių ar antisisteminių išvykų Lietuvoje iki sportinių žygių kalnuose. Šiame projekte buvo gilinamasi į skirtingų Vilniuje įsikūrusių klubų narių asmenines patirtis. Plačiausiai aptarti sportiniai žygiai į kalnus, kurie leido į gyvenimą sovietmečiu pažvelgti kitu kampu – gilinantis į žygių metu pajausto laisvės pojūčio sąveiką su sovietine realybe bei žygeivių klubų kontrolės mechanizmą, kuris užtikrino žygeivių saugumą. Mus domino klubų narių asmeninės patirtys, žygių organizavimo specifika bei kokią svarbą pašnekovų gyvenime turėjo priklausymas klubui ir pati žygeivystės veikla.

​

Projekto puslapis susideda iš penkių dalių, kurių kiekviena nusako skirtingą žygio etapą. Pirmojoje dalyje pristatoma, kaip žygeiviai ruošėsi žygiui – nuo fizinio pasirengimo iki viso maršruto paruošimo. Antroje dalyje aprašomi pačiame žygyje patirti įspūdžiai, kuriuose atsispindi kita (ne kasdieniška) realybė. Trečioje dalyje informantai pristato, kokios veiklos jų laukdavo po žygio. Ketvirtoje dalyje perteikiami žygeivių jausmai apie klubą ir keliones. Galiausiai penktoje dalyje aprašomas tuometinių kelionių lyginimas su dabartinėmis. 

 

Tyrimo metu atlikti keturi sakytinės istorijos metodu paremti interviu su Vilniuje veikusių (ir vis dar veikiančių) žygeivių/turistų klubų nariais, šia veikla aktyviai užsiėmusiais sovietmečiu.