Po kiekvieno žygio už jį reikėdavo atsiskaityti maršrutinei komisijai. Kaip teigia Vidimantas: „grįžęs turėdavai atnešti kokį nors antspaudėlį, kad ten tikrai buvai“. Taip pat buvo rengiami geriausio/įdomiausio žygio konkursai. Maršrutinė komisija rinkdama geriausią žygį atsižvelgdavo į žygių ataskaitą ir aprašymą. Kaip pasakoja Zenius, ji „viską ir pagal ne tiktai tų žygių sudėtingumą [vertindavo], bet pagal aprašymo grožį, išsamumą“. Zenius taip pat pabrėžė, jog nors šis procesas „žygio kokybės tai nepaveikė, bet jisai gali būti įvertintas gerokai geriau už kitą, sudėtingesnį ir organizacine prasme praeitą geriau. Jeigu apie jį nesugebama tinkamai pateikt, <...> tai jis ir nebus įvertintas tai.“