Po žygių klubo bendruomenė susirinkdavo ir buvo dalijamasi žygių patirtimi.

 

Zenius pasakojo apie bendrą skaidrių ir nuotraukų peržiūrą: „Na ir paskui susirenkam, rodoma grupei, prisimena vėl kartu, jau ten nuotraukos pasidarę atsineša, dalinasi.“ Apie šią patirtį užsiminė ir Asta, teigdama, kad „skaidrės būdavo rodomos ant sienos. Vadinasi, kai grįžti iš žygių, po kokių 2 mėnesių vėl visa ta grupė renkasi pas kažką namuose ir žiūri skaidres.“ Taip pat klubas, kuriam priklausė abu šie informantai, organizuodavo geriausių skaidrių filmukų konkursus. Kaip prisimena Zenius: „skaidrės tos surenkamos, kaip vis tik minėjau, sukarpoma spalvota juosta, sudedama į rėmelius, parenkama muzika, įrašomas tekstas ir žodžiu paleidžia ir rodydavo“. Čia erdvės pasireikšti turėjo įvairūs klubo nariai, pvz., režisieriai, televizijos operatoriai, žurnalistai, tad, kaip įvardino pašnekovas, „labai kokybiškų, įdomių tų filmukų būdavo“. Zenius pasakojo, kad jo klube žygeiviai ne tik dalinosi žygių patirtimis, bet ir sužinodavo naudingos informacijos ruošiantis kitiems žygiams: „Būdavo įvairios paskaitos ir apie mediciną, ir apie gelbėjimų tarnybų darbą, apie įvairius tenai dalykus, susijusius su apie inventorių naują kažkokį tai gaminamą kartu.“ Tarp žygeivių, kartu įveikusių žygį, neretai užsimegzdavo gilesnis ryšys: „<...> jeigu žmonių grupė, kuri susirenka ir kaip ji susiklijuoja, tai jie savaime tarpusavy dar susitinka, organizuojasi, tampa draugais“, –  dalinosi Zenius.

 

 

Patiriant didelį fizinį krūvį ir nuovargį žygio metu, kaip pasakojo Zenius, netgi kildavo klausimų, „ko aš einu į tokius tai reiškia tokias vietas“. Tačiau žygiuose patiriami sunkumai žygeivių neatbaidė nuo ateities kelionių, priešingai, nespėję atsigauti po žygio, jie jau planuodavo kitą. Tai atskleidžia Zeniaus patirtis: „sėdiesi skrydžiui atgal į lėktuvą ir pradedi kalbėt, o kur keliausi kitais metais. Tai taip ir eina viskas ratu.“ Asta taip pat pasakojo apie įtraukiančią žygiavimo patirtį: „Kiekvieną vasarą jau po to, kai pradėjau, jau reiškia, kaip po 3 kurso, kai išvažiavau, tai būdavo taip: grįžtu ir jau kitai vasarai vėl planuoju, vėl einu į klubą, vėl teiraujuosi kur kaip kas“.