Nors žygių maršrutai buvo kruopščiai suplanuoti ir suderinti su maršrutine komisija, kai kurių įvykių žygio metu numatyti ar išvengti nebuvo galima.

 

Zenius, dalindamasis įspūdžiais apie kelionę iš Kazachstano sostinės Almatos į Kirgiziją, prisimena: „sustojom vieną naktį netoli piemenų tokios buveivės, na ir ten du atjojo, vienas su ginklu“, jie nusinešė kelias poras batų, „paskui kai kas ėjo vos ne basi iki miesto“. Taip pat priduria: „bandėm rytojaus dieną su jais geruoju susitarti, bet nepavyko, jie daiktų neatidavė, tada mes į artimiausią miestą nuėjom ir kreipėmės į policiją, į miliciją tuomet.“ Šis pasakojimas byloja, jog žygiuose turistai negalėdavo visada jaustis saugūs, nes galėjo būti užpulti. 

​

Kitas pašnekovas, Sigitas, prisiminė, kaip ties Vištyčio ežeru esanti didelė pasienio zona tapo tikru kelionės iššūkiu: „mes ten aplankėm Vištyčio akmenį ir norėjom į patį Vištytį, kažkaip žmonių vietoj paklausė, ar ten galim eiti“, tačiau jau nuėję į parduotuvę ir nusipirkę būtinųjų prekių: maisto ir gėrimų pamatė, jog „atvažiuoja pasieniečių mašina ir viskas – areštuoja mus, nusiveža į pasienio punktą ir aiškina, kad čia jūs norėjot į Lenkiją pabėgti“. Patirtą kitą „pabėgimo“ istoriją dar studijų laikais prisimena ir mūsų kalbintas informantas Vidimantas. Pašnekovas pasakodamas apie kelionę su dėstytoju pamena, jog būdamas Karpatuose keliavo su autobusiuku į kaimą, kai norėjo pereiti, vietiniai gyventojai juos visaip klausinėjo ir atkalbinėjo: „neskubėkite, pabūkite“. Atvažiavęs kariškių automobilis pareikalavo pasiaiškinti, kur eina, paaiškėjo, kad jų turėtas žemėlapis buvo netikslus ir jie žengė link Rumunijos sienos. Kariškiai atsakė: „eikit kur nori, bet tiesiai negalima, į dešinę negalima, į kairę negalima, eikit kur norit, ir kaip jūs išvis prašokot kordoną?“ Pasirodo, pasieniečiai nepastebėjo šios turistų grupelės ir nesustabdė pasienio zonoje, o netikslūs žemėlapiai grupelę paklaidino.