Visiems žygiams, net ir patiems paprasčiausiems, buvo reikalingas inventorius – nuo asmeninių reikmenų iki visai grupei reikalingos įrangos. Vidimantas prisimena, kad „kuprinės, tai jos spausdavo, trindavo“, Zenius įvardija ir kiek sverdavo visas inventorius, kurį tekdavo neštis žygių metu: „merginos paprastai turbūt kokiu trečdaliu lengvesnę nešdavo. O vyrų tai turbūt būdavo nuo kokių penkiolikos iki kokių dvidešimt septynių kilogramų priklausomai nuo žygio sudėtingumo.“

​

Asmeninė įranga nebuvo kokybiška. Kaip prisimena žygeivė Asta: „Tiesiog prastos kuprinės, prasti drabužiai, net lietpalčių normalių nebuvo, su tais polietilenais kažkokiais, atsimenu, kopdavom“. Kartais daiktų pavykdavo gauti iš kitų Sovietų Sąjungos respublikų: „kažkas parvežė iš Ukrainos ir aš su tais batais praėjau minimum kokius 6 žygius, labai atsparūs buvo ir labai geri, tai jų Lietuvoj nebuvo pirkti. Mes juos parsiveždavom iš Ukrainos, odiniai, tokie labai geri batai.“

​

Žygiams reikalingą „įrangą visi pasidarydavo arba gaudavo patys, bet kartais kokią baidarę, palapinę inventorių. Kalnų kelionių nebūdavo tokio inventoriaus, arba jis būdavo visoje Sąjungoje skirstomas per Turizmo tarybas <...> Skirdavo finansus, kad įsigytų inventorių, o tada tas inventorius buvo sandėlyje. Eidami į žygį, galėdavom pasiimti kuprinę, ledkirtį, kates ant batų, kad eitum per ledyną ir nepaslystum.“ – pasakoja Vidimantas. Sigitas papildo, kad kartais inventoriaus galėjai gauti laimėjęs turistines varžybas: „Būdavo tokie, nu ne didžiausi, bet reiškia Pabaltijo sąskrydžiai – vienąkart Lietuvoj, vienąkart Latvijoj, vienąkart Estijoj. Važiuodavom į tuos sąskrydžius. Ten buvo labai stipri Mokslo akademijos turistų klubo komanda buvo. Mes ten laimėdavom prizus.“