„Žygis prasidėdavo ne kalnuose“, – teigia Zenius. Prieš kiekvieną žygį jo vadovas turėjo surinkti komandą, sudėlioti maršrutą ir įvertinti, kokio sunkumo bus kelionė. Vienas iš didesnių iššūkių buvo maršruto sudarymas. Kaip teigia žygeivis Sigitas: „Žemėlapiai oficialiai išleisti Lietuvos buvo su paklaida ir labai didele“. Jam antrina ir ne vienam žygiui vadovavęs Zenius: „žemėlapiai, kuriuos matom labai geros kokybės ir spalvotus, tai, deja, jų nebuvo. Kalnagūbryje buvo nubrėžiama linija, kur viršūnė - tai trikampis piešiamas. Buvo krokai, kurie visiškai kitaip atrodydavo ir atsistoji, ir žiūri kur čia kokia viršūnė ir pagal tai daugmaž kampą turi atspėt.“ Problema buvo ne tik su žemėlapių tikslumu, bet ir su jų gavimu: „būdavo, kad į naują rajoną važiuoji, tai Lietuvoj, sakykim, gal ir nėra visai medžiagos, tai aš buvau siuntęsis iš Maskvos ir aš nusikopijavau iš ten.“ – prisimena Sigitas. Visos informacijos surinkimas galėjo užtrukti ir kelis metus, tačiau kartais buvo pasirenkama ne kurti naują maršrutą, bet panaudoti kitų žygeivių žygių maršrutus: „jei paimu svetimą informaciją, pakartoju kas joje yra, tai tada ruoštis ne tiek daug: draugai, žmonės, maistas, inventorių susipirkai ir per savaitę tu pasiruoši žygiui.” – pasakojo Vidimantas.