Žygių metu buvo pasidalinama pareigomis. Kalbintieji pašnekovai išskyrė 8 pareigybes, kurios užtikrindavo žygių sklandumą, atsižvelgiant į žygio kategoriją ir rūšį.

 

Kiekviename žygyje būdavo vadas, kuriam tekdavo didžiausia atsakomybė – „paruošti maršrutą tai tas, parinkti, kur eisim, visą inventorių teisingai parink. Kartu susirinkt tą informaciją iš dalyvių, kiek jie pajėgūs“, prisiminimais dalijosi Zenius, kuris pats daugelį metų vadovavo žygiams. Šiam pašnekovui pritarė Vidimantas, pabrėždamas, jog netinkamas inventorius prilygo savižudybei. Taip pat Vidimantas pasidalijo, jog vadas buvo atsakingas ir už dienotvarkės laikymąsi, o jei „kažkas nesutaria, tada vadovas turėjo būti žaibolaidžiu, tvarkdariu. Jei atsitikdavo nelaimė, tada ir to vadovo atsakomybė buvo organizuoti, išsikviesti pagalbą“. Kita pareigybė, kurią išskyrė beveik visi kalbintieji, buvo maistininkas. Jis buvo „atsakingas už tai, kad visi turėtų valgyti, būtų sotūs, ir kad maisto nepritrūktų ir neatliktų, nes jeigu atlieka - tai blogai. Reiškia sunkiai nešti [reikės]“, – mintimis dalijosi Vidimantas. Dar viena pareigybė, kuri buvo būdinga visiems žygiams, ją paminėjo tiek Vidimantas, tiek Zenius, tai medikas. Jis turėjo išmanyti  apie medikamentus, paruošdavo vaistinėlę nuo „visų nuospaudų, pūslių“.

 

Kitos išvardintos pareigybės buvo benzovežis (atsakingas už naudojamą kurą), ūkvedys, „kuris tvarkydavo tenais pinigus, reiškia, skaičiuodavo kažkas tenais išlaidas, jeigu būdavo“ – atsakydamas į klausimą pasakojo Sigitas. Zenius užsiminė, jog buvo ir remontininkas: „jo rūpestis, reiškia pasirūpinti, pasiimti įrankių, siūlų, ten odų visokių batų remontui, kuprinių remontui, palapinių“.

Iš žygeivių sužinojome ir apie dvi pareigybes, kurios buvo susijusios su žygių įamžinimu – tai fotografas ir dienoraščio rašytojas. „Geras fotografas buvo deficitas“, teigė  Vidimantas. Šį darbą dirbti buvo sunku, nes fotoaparatai daug svėrė, o ir jų kokybė nebuvo ypatingai gera. „Kelionėje visi pavargsta, visiems sunku ir jeigu tu irgi pavargsti, tai tu fotografuoji tik tada, kai visi sėdi, ilsisi ir valgo“. Asta pasakojo, jog vadas į žygio aprašymo procesą skatino įsitraukti visus jo dalyvius: „pirmadienį ten Jonas, antradienį – Petras“. Dienoraštyje ne tik „rašydavai tiesiog smulkmeniškai vat, iš kurios tu vietovės pajudėjai, kur tu atėjai, kiek tu laiko ėjai, kur buvo pietūs, ką valgei“, tačiau buvo aprašomi ir įvairūs įvykiai: „kažkoks tai ten piemuo pasitiko, gal ten pavaišino, gal tu jam kažką davei, nu, visokių juokelių ten yra prirašyta, kažkas kažkaip pajuokavo, kažkas nukrito“. Tad dienoraštis buvo ne tik užrašinė, kurioje pateikiama žygio informacija, bet ir linksmi momentai, kuriuos vėliau būtų galima prisiminti sunkiais momentais. Pavyzdžiui, Asta iki šiol turi keletą dienoraščių savo namuose.