Šiame projekte, nagrinėjančiame sportinių žygių dalyvių asmenines patirtis, pašnekovai kalbėjo ir kita svarbia tema – kuo skiriasi keliavimas sovietmečiu nuo šių dienų.

 

Žygeiviai teigė, kad pasikeitė pats keliavimo pobūdis. Kaip paminėjo Asta, maršruto sudarymas užtrukdavo ilgai, o „dabar Makalius išrenka“. Vidimantas pabrėžė, jog: „Nebereikia kuprinės nešti sunkios, dabar tas žygiavimas, pavyzdžiui, į Himalajus turi samdyti šerpą [Azijoje gyvenanti tauta], kuris neštų tavo kuprinę, jei nori į žygį eiti, nes kitaip neduoda leidimo. O man visai nesmagu, kad kas nors už mane neša kuprinę“.

 

Taip pat ne vienas žygeivis kalbėjo apie inventoriaus pokytį, kuris tapo gerokai patogesnis ir jo pasiūla padidėjo žlugus Sovietų Sąjungai. Zenius apie palapines sovietmečiu prisimena, kad jos buvo „sunkios, jos daug sunkesnės už tas, kurias matot šiandien“. Panašia patirtimi dalijosi ir Sigitas – ilgiau naudojant palapines, jos peršlapdavo: „Pamir“ tokios palapinės sidabrinės, <...> jeigu jau panešiotos, tai pralydavo“. „Kaip aš dabar keliauju, nu tai pasaka – niekad nebūna, kad ir kokia ten audra būna, tavo palapinėj būna sausa ir miegmaišis šiltas.“ – lygindamas tuometinį keliavimą su dabartiniu teigė Sigitas.

 

Turbūt vienas iš reikšmingiausių pokyčių – tai saugumo reikalavimų. Su Sovietų Sąjungos pabaiga nebeliko žygeivių klubų kontrolės. Vidimantas pabrėžė šio pokyčio neigiamą pusę: „saugumas visas dabar nepadaugėjo, nes žali žali žmonės eina į kalnus, nuėjau į Montis Magia, nusipirkau, aprengė mane už pusantro tūkstančio ir supranti, drabužėliais, uždėjo gerą kuprinę, davė ledlaužį, kastuvą, kates ir esu alpinistas lipu į Montblaną. Tai gerai, jei kas nors mane sustabdys, o jei nesustabdys dabar ir žūsta ten.“ Anot pašnekovo, sovietmečiu žygeivystė buvo kur kas saugesnis užsiėmimas.