Būdavo atvejų, kai žygeiviai vidury žygių arba po jų sužinodavo ir atrasdavo vietas bei faktus, kuriuos Sovietų Sąjunga nuo savo piliečių slėpdavo.

 

Pirmasis informantės Astos žygis buvo Kaukaze, plaukiant plaustais, pagamintais iš balionų. Šis žygis vyko 1986 m. balandžio pabaigoje, pirmąją gegužės savaitę, kaip tik tada, kai Černobylyje sprogo atominė elektrinė. „Ten buvo labai negerai, nes mes buvome visą laiką ore, o esant žygyje apie sprogimą nežinojo, nes „informacija buvo ilgai slepiama. <...>, mes sužinojom per vėlai, kai jau faktiškai debesis buvo atėjęs“. 

Ilgametis žygių dalyvis Vidimantas prisiminė dvi istorijas, susijusias su nuslėptų faktų sužinojimu. Pasakojo apie žygį su baidarėmis Sovietų Sąjungoje poliariniame rate, kaip atplaukę baidarėmis ir nusileidę į fjordą aptiko tarybinę povandeninių laivų bazę. Karininkai pamatę baidarininkus juos „supakavo“, bet negalėjo jų suimti ar kitaip tardyti, nes žygeiviai turėjo leidimą ten būti. „Tai va toks slaptas objektas, kad nežino net čia tie, kurie išduoda tą leidimą“, – linksmai prisimena šį įvykį Vidimantas. Kitame žygyje poliariniame Urale atrasta apleista koncentracijos stovykla šį pašnekovą šokiravo sąlygų blogumu: „nemažai lietuvių buvo, bet siaubas: barakai, miško nėra, atvira poliarinė vietovė, aš sakau, net sargybiniui nepavydžiu, kurie prižiūrėjo, aš net nekalbu apie tuos kalinius“, – dalijosi Vidimantas.