Kopimą į kalnus žygeivis Zenius įvardina kaip labai sunkų ir alinantį darbą: „Kai kas labai sunkiai, sakykim, pernešdavo karštį, kai kam vandens labai trūksta, kai kas labai sunkiai, sakykim, svorį tą neša.“ „<...> buvo kai kurie žygiai, kai nešt teko ir kuprinėje daugiau kaip 25 kg. Na, saulė kaitina, temperatūra turbūt kokie 28 laipsniai, kai pakyli jau į kalnus ten, aišku, sumažėja, bet vis vien tai yra sunku, nes visą dieną su tokia kuprine eit - tai gana sunku. Eini, eini, sustoji, kai kuprinę nusiimi, tai atrodo pasidarai toks lengvas kaip balionas. Norisi už ko griebtis, kad nepakiltum.“ Zeniui antrino ir žygeivė Asta. Ji teigė, kad jei žygiui esi gerai fiziškai pasirengęs, „lipimas yra natūralus, jis toks tarsi turėtų ne į kalną, bet tai tolygumą“. Tačiau kaip prisimena pašnekovė – „daugumoj būdavo taip, kad vis dėlto aš į kalną sunkiai lipdavau, bet užlipdavau, bet nelipdavau džiugiai tikrai ne…“ Pasak, Astos, eiti į priekį skatino noras neatsilikti nuo grupės: „bet nu vis tiek aš stengiausi prie grupės, nes tu negali atsilikti, nenori būti našta.“ Zenius dalinosi, kad geriausi jausmai apimdavo įveikus maršrutą: „kada tu užlipi ir tą vat pajunti džiaugsmą, kad vis dėlto įveikiau, na, tai ir yra turbūt tas ta pagrindinė jėga, kuri tempia. Tai vat. Savotiškai adrenalinas toks.“

 

Kalnuose žygeiviai susidurdavo su vietiniais gyventojais, dažniausiai piemenimis, su kuriais susipažindavo ir mainydavosi reikalingais dalykais. Kaip teigia Zenius: „Labai dalindavosi tom savo gėrybėm [pienu, mėsa], bet iš kitos pusės jie labai džiugiai priimdavo, jeigu kažkokių tai nuo skausmo vaistų, kažkokių tokių ne bendrai dažniau reikiamų medikamentų atveždavom. <...> Jie papasakodavo apie savo gyvenimą, paklausinėdavo, kaip, iš kur.“ Apie tarpusavio mainus su piemenimis taip pat kalbėjo ir Asta: „mes visus vaistus atiduodam jiems, jie neturėdavo vaistų šitie žmonės kalnuose, jie už tuos vaistus galėdavo tau ten to pieno, ko jie ten dar prikepdavo viso kitų savo bandelių, kad tiktai tu duotum tušinuką, jiems va tušinukus ir vaistus – geriausia dovana.“

​

Visgi žygiai neapsiribojo tik kopimu į kalnus, o, kaip pasakojo žygeiviai Asta ir Zenius, apjungdavo ir aplinkinių miestų pažinimą. Zenius dalinosi: „jeigu nuvažiuoji į Vidurinės Azijos kurią nors respubliką, pavyzdžiui, Tadžikistaną, na, tai nepamatyt Samarkandu, Bucharos ar po tą patį Taškentą nepasivaikščiot būtų turbūt ne visai suprantamas dalykas, todėl po sportinio žygio mes kažkiek tai skirdavom susipažint su... reiškia laiko susipažint su miestais, su jų ten architektūra, ar tai tuo gyvenimo būdu, ten turgus labai įdomus Vidurinėje Azijoje.“