Klubų organizuoti žygiai reikalavo daug ištvermės ir stipraus fizinio pasirengimo. Buvo organizuojami fizinio pasirengimo testai, kurie užtikrindavo, kad žyveigiai bus pajėgūs įveikti pasirinktą maršrutą. Kaip teigė Vilniaus keliautojų klubo narys Zenius: „Reikėjo kiekvienais metais parodyt, kad gali eit tokio, pasirinkto sudėtingumo, žygį. Tai buvo ir bėgimas, ir atsispaudimai, ir pilvo preso patikrinimas.“ Zenius prisimena, kad taip pat geriau pasiruošti žygiui padėdavo turiados  sportinės kelionės kalnuose įveikiant sudėtingus kalnų reljefo ruožus (šlaitus, keteras, ledynus, perėjas, viršūnes), keliantis per kalnų upes: „tenai technikos elementų mokė: tai su virve kaip saugot lipantį ar lubom, ar ledynu ir pajust kada žmogus krenta, atitrūksta. Tai būdavo pakabina rąstą ant virvės, jį pririša ir meta, ir tu jį turi pagaut“. Tarp žygių vykdavo ir profsąjungų ar klubų organizuojamos turizmo technikos varžybos, kaip teigia pašnekovas, jų metu mokėsi „neštuvus iš virvių surišti ir palapinę pastatyti, ir per upę persikelti“.