Zenius pasakoja, jog keliaudamas po svetimus kraštus, įvertindavo Lietuvos gamtą: „Tas toks pasibastymas, jisai kartu leidžia įvertinti ir tų savų namų, savo šalies artimosios grožį, vertę“. Asta dalijosi, kad žygiuose „dingsta visos mintys ir pradedi kalbėti tik apie tai, ką tu šiandien valgysi ir kur miegosi, daugiau tuo metu niekas nerūpi. Tą tokį patiri jausmą, kai nieks daugiau neberūpi.“

 

Žygiai buvo ne tik atitrūkimas nuo kasdienybės ar rūpesčių, bet ir būdas ištrūkti iš sistemos ir tai žygeiviams suteikė laisvės pojūtį. Vidimantas pasakojo, kad „Tais tarybiniais laikais kiekvienam žmogui, įspraustam į valdžios rėmus, trūko laisvės, o kelionės, ypač tolimos į kalnus, buvo galimybė pačiam realizuoti savo laisvę. Tu galėjai eiti, kur nori, su kuo nori ir kada nori, niekas tau šito nediktavo, tai buvo gyvenimo dalis, kur tu jauteisi savimi ir galėjai nuveikti, kas realiame gyvenime buvo neįmanoma.“

 

Laisvę pajusti skatino ir gamtos apsuptis: „Tai čia yra ir tas laisvės pojūtis gamtoj, man gamta yra didžiausias kūrinys, gražiausias.“ Kaip teigė Asta, žygiavimas – „tai buvo savotiška laisvės išraiška, keliavimas, atitrūkimas ir tai, kad kalnuose niekas tau nieko nepasakys ir labai laisvė jaučiasi kaip vėjo toks gūsis.“