Norint išeiti į žygius neužtekdavo būti fiziškai ištvermingu, labai svarbus buvo visapusiškas pasirengimas – žygiai buvo skirstomi į kategorijas, kurių išlaikymui reikėjo daugiau žinių, patirties ir pasiruošimo: „Pirmos kategorijos žygiams nebūdavo jokių kliūčių, reikėdavo nueiti tam tikrą kilometražą ir žygis trukdavo bent savaitę – 150 km. Paskui ir dienų, ir kilometrų skaičius augdavo, o jei kalnuose, tai įveikiamų perėjų skaičius. Jei 1A (kategorijos) kalnų žygis, tai be jokios įrangos, bet kas, kas turi kojas ir rankas, gali užlipti ir nulipti, bet reikia atsargiai eiti. O jei 1B, tada jau reikia išsitraukti virvę ir pasidaryti turėklą, jei 2A perėja, tai greičiausiai reikės tą virvę prisitvirtinti ir prie jos prisirišti, jau pasinaudoti. 2B reikės leistis nuo sienos, reikalinga visa technika. Tokiu būdu iki 3A perėjos buvo turistams leidžiamos, nes kitos buvo sudėtingesnės, prasidėdavo viršūnės ir tai jau buvo alpinizmas.“ – sistemą paaiškinti mums bandė Vidimantas. Reikalavimai buvo keliami ne tik žygeivių patirties turėjimui, bet ir grupės skaičiui: „Iki trečios kategorijos galėjo keturi žmonės eiti, o jeigu aukštesnė kategorija, turėdavo mažiausiai šeši žmonės būti.“ – pasakojo Sigitas. Tuo buvo užtikrinama, kad grupės nariai galėtų suteikti reikiamą pagalbą vieni kitiems. Vidimantas pastebi, kad visgi, kaip ir visur, pasitaikydavo išimčių, bet jos buvo retos: „Paprastai būdavo tokia išimtis, jog galėjo būti menka dalis tokių, kurie galėjo turėti dviem kategorijomis žemiau, bet kategorijos patirčiai buvo griežtos, visa tai tvarkė buvo maršrutinės komisijos“. Pastarajai „turėjai pateikti paraišką, užpildyti arba ateiti į miesto, ar mūsų klubą ir vienas iš patyrusių žmonių, tos maršrutinis komisijos narys, turėjo patikrinti ar turi pakankamą patirtį, jis išduodavo pažymą, kad teisėtai gali eiti.“ – pasakojo Vidimantas. Taip pat „reikėjo ir medicininio pasirengimo minimumą išlaikyti“, – prisimena Zenius.

​

Žygeivių priežiūra vyko ir žygio metu. Sigitas dalinosi, kad būdavo kontroliniai terminai: „kai pradedi žygį, [turi] išsiųsti telegramą į tą maršrutinę komisiją ir, kai pabaigi žygį arba dar tarpinis punktas, jeigu yra, irgi išsiunti, kad tau viskas tvarkoje. Jeigu negauna telegramo iš grupės, tai tada reiškia kažkas atsitiko, skelbia paiešką.“

Sukurta sistema veikė tinkamai, kaip pastebėjo žygeivis Zenius: „Tai buvo tokia, sakyčiau, rimta sistema, kad apsaugoti kartu ir žmogų, kad jis nepakliūtų į per sudėtingą situaciją ir iš kitos pusės, vadovą apsauganti nuo to, kad jis išsiveš žmones ir negalės užbaigti pasirinkto maršruto.“